Drėgnas vėjas ir rasos
nuo žuvėdros sparnų,
tarp tavęs ir manęs - stiklo lietūs,
o vaizduotėj - pasaulis,
devynis kartus
atkartotas dievybės rankų.

Stiklo lietūs miglom
barsto mano gatves,
tarp tavęs ir manęs - laimės šukės
ir šešėliuose sklandanti
žvakių šviesa,
paaukojusi mums savo nykumą.

Mano gatvės ir vėl
mane veda tolyn
prie krantų, kur žuvėdros ir įlanka,
aš kalbuos su saulėlydžiu,
lyg su savo draugu,
išbandytu gyvenimo įgeidžių.

O vaizduotėj - pasaulis,
devynis kartus
atkartotas dievybės rankų,
aš kalbuos su savim,
tarp manęs ir tavęs - stiklo lietūs,
sudužę deimantais.