SUDEGĘ TILTAI
 
Kaip niekad atgimusi žemė žydėjo,
Žibuoklių spalvom mėlynavo šlaitai,
Danguje – vieversiai dainas sparnais rašė,
Šaltu vandeniu springo upių krantai.
 
Stovėjome gluosnio šakom apkabinti,
Nerasdami žodžių, tylėjom abu.
Tylėjom ir jutom, keliai mūsų skyrės,
Pavasaris grįžo ne mūsų laiku.
 
Ne mums šlaituose skleidės melsvos žibuoklės,
Lyg dūmas ore sklaidės meilės kerai,
O žodžiai, anksčiau karštai virpinę sielą,
Pasislėpė tarsi peluose grūdai.
 
Gal būt – netgi gerai, kad žodžiai pradingo:
Jie būtų skambėję, greičiausiai – melu.
Sugrįžti į praeitį tiltų neliko,
Naujus pastatyti – jau buvo vėlu.
 
Pavasaris žemę gyventi prikėlė,
Naujai subrandino gražiausius žiedus.
Nekaltas pavasaris – jis neišskyrė,
Išskyrė – atšalęs abiejų vidus.