Galbūt mane jau giminė prakeikė:
Seniai lyg valkata iš jos akių dingau,
O juk budėt prie gimtų vartų laikas
Prisako man, karaliams, tau, žmogau.

Su nuodėmių kraičiu grįžtu aš, palaidūnas,
Nes lyg kaimynai šnabžda man sapne,
Kad aš išdavęs sielą savo, kūną,
O jie už tai gal peržegnos mane?

Net saulė temsta – gali nusigręžti,
Net šunes jau lyg svetimą aplos...
Ak, duokit dalgę – va nupjausiu rėžį
Iš šios užburtos prakeikties tylos

Ir prisijungsiu vėl prie jūsų būrio švento
Senų kaimynų tarsi giminės...
Na, na, priimkit – aš iš šito kranto
Ir jau grįžtu lyg skryblius ant vinies.