Brauksiu tavo plaukus šiurkščiomis rankomis
Tai dar vienas nepaliestas redaktoriumi posmas
Kiek dar ateinančių dienų skirta mus suprasti
Nejau tavo širdyje išliko subtili viltis
Tačiau galiu pajausti dovanotą šilumą ant balškanos krūtinės
Tas alsuojantis jautrumas, tas mano įtarumas
Pusiaukėlę nuėjęs tu vis dar klausi kuo vardu
Praeinančių žmonių, praplaukiančių debesų
Pamirštas saulėlydis artojaus prakaitu nubrauktas
Nubildantis griaustinis ir tas žaismas akyse
Užnugaris sužvarbęs, o gal man vis dėlto drąsu
Matau kaip maunasi tėvas žieminius batus
Ir kelias nusidriekęs tiesmukiškai veda mudu du
Ten kur palaima gelbsti sielas kai pražuvom mes abu

Skirta pirmam puslapiui ateities kartojimo žodžiu
Niekada nepamiršk kas tu ir aš esu kai mes kartu