Tarp praeites ir dabarties
vėl laikas meta skiautę džiaugsmo,
ir kasdienybės pelenuos
pražysta lūkestis išvargęs,
tiktai nerimstanti banga
krantus smėlėtus tyliai prausia,
dienovidžio kaitri liepsna
bučiuoja, glosto žemės veidą. 

Tarp praeities ir dabarties
mintis vis ieško sau paguodos,
magnolijos žiedų sapnuos
pavasariai balti kvatojas,
nesuprastas ir išdidus
pro šalį slenka dvelksmas laiko, 
einu jo pėdsakais, skubu
surinkti išbarstytą džiaugsmą.