Tarp žemės ir saulės, tarp būsto langų
religinių sfinksų nematomos vėlės,
liepsnojančios vasaros laimės žvaigždžių,
liepsnojančios viltys mano juodvarnio vėjo.

Palikime viską taip, kaip yra,
kaip buvo prieš amžiaus išsaugotą išmintį,
ant tavo plaukų - pelenai ir druska,
delnai išvagoti gyvenimo linijų.

O veidrodžio šukėje - žvilgsnis akių,
likimo sparnai tarsi ašmenys kardo,
jeigu ne vasaros laimės žvaigždžių,
klajočiau žuvėdra po mėlyną dangų.

Palikime viską taip, kaip yra,
nepasigedę auksinių saulėlydžių,
po kojomis mūsų - deimantinė rasa
ir viltys benamės mano juodvarnio vėjo.