Mes iš tenai, kur baltaskariai bokštai,
Kur sienos žilos amžių tvenkiny...
Mes – iš kelių – kelių ir tolių trokštam
Ir alpstame, naujų vilčių pilni.

Išeiname. Išeinam ir negrįžtam...
Našluos našlaičiai tėviškės beržai...
Tik ilgesio sparnais į gimtą lizdą
Lyg paukštė vis skrendu kasdien ašai.

Ten mėlynas dangus, laukai bekraščiai,
Ten kalvos žalios ir šalta vilnis...
Ten niekad mums saulė neužgęsta –
Vaikystės saulė – ežerų krantuos.

Ten nuolat bels į širdį jaunos godos
Ir pluoštą džiaugsmo spindulių pabers.
Sugrįžtame. Sugrįžtu parymoti
Prie obelies, senos senos obels.

Sode dainuos tyla, kai užu vartų
Ateisi tu kaip šventė, kaip daina,
Kaip obelis, kaip obelis nubalus,
Močiut mana, tu – širdyje mano...

Rasa krapnos. Lakštingalos pragys tuoj –
Šventi pasauliai grįžta atgalios...
Atleisk, močiut, jei ilgai pasiklystam
Pilkuos vingiuotuos Lietuvos keliuos.