Nebeliko jau tėviškės kaimo, kur madonos, skarelėm
baltom pasirišusios ilgas kasas, eidavo pjauti rugelių ir vosilkų
priskindavo puokščių, o vaikiukai ant ežių sėdėdavo
ir kniauksėdami pavargę numigdavo, ant rugio pėdos paguldę
savo baltas galveles. Tėvas lauką prieš tai apeidavo
sekmadienį, apžegnodavo lyg vaidila karo kalvą ir, mane
už rankutės paėmęs, įsivesdavo į rugių jūrą, nutraukdavo
subrendusią varpą, dideliuose patrindavo savo delnuos ir
sakydavo: „Nebadausim, mano berniuk, nebadausim“. Ir
šypsodavo nelyg didelis vaikas, gavęs didelį gražų saldainį.
Aš jam irgi šypsojau, kai jis, pakramtęs rugelių grūdų, į
abi mano saujas įberdavo jų. Klykė žalvarniai, čirpė žvirbliai
smarkuoliai, patenkinti, kad ir jiems puota rugiapjūtės
graži ruošiama – duonutės turėsim visi...
Ak, ir kas man pasaulis platusis?! Kas man tie Europos
keliai ir paplentės?! Man užteko ir kaimo linksmuolio,
savo kelelio, ant kurio krito Saulės rankų šviesa, kurioje
brendo duonutė, žydėjo gėlytės ir mezgėsi, noko tėvo sodo
rausvi obuoliai. Ak, ir gražios vasaros, rudenys buvo!
Bet kaimynų berniukai jau maudytis kvietė, nes Kančiogino
upės vanduo taip įšilo, kad lydekos, didumo sulig
paršeliu, nerimo gelmėj ir į krantą šokinėjo įmitusios, kad
pagautų kokį mašalą menką. Ūksmėj paupio mes mėtėm
plokščius akmenukus, erzinom pasišiaušusius pūgžlius,
kurie nesuprato, ko mes taip visi įsišėliojom. Nesupratom
ir mes, kad per daugybę kojų, perėjusių per Lietuvos
dangų, mes neteksim gražiosios tėviškės. Tik širdis ją vis
piešia ir piešia iki šiol kaip gražiausią Netekčių peizažą,
kuriame eina ir eina su ginklais rankose voros nesusitaikiusiųjų
su praradimais, išdavystėmis. Jie, atrodo, ir po
pušelėmis negalėdami užmigti, mums šypso ir šypso...