TIKĖK
 
Tikėk manim, prašau aš, patikėki,
Pažvelk į mano mylinčias akis,
Ir šaltyje mums bus be galo karšta,
O karštyje – vėsi gaiva sugrįš.
 
Tikėk manim, kaip diena naktim tiki
Ir gėlės alpioje sausroj pražys,
Tikėjimu mes ateitį išgrįsim,
O netikėjimas – mus pražudys.
 
Tikėk manim, tikėki mano žodžiais,
Juk negaliu atvert širdies savos.
Jei netikėsi, ji kartu su siela,
Taps akmeniu. Toks guli ant kalvos.
 
Tikėjimas – svarbiausias meilės laidas,
Ruduo, žiema ir vasara kartu.
Pavasario žiedai ir jūros šėlsmas,
Ėjimas gėlėmis grįstu keliu.
 
Tad patikėk. Juk tiek mažai tereikia.
Mažai? Iš tikro reikia labai daug.
Bet pabandyk. Sodink šio medžio daigą,
Jausmais palaistyk ir vaisių sulauk.
 
Aš nežinau, ar žodžiai ne apgaulė,
Aš šito nežinau... tu patikėk...