I
Natalija,
Kaip jautėsi tavo dvasia
Šaltoje vasario naktyje?
Lango vitraže iš raudono ir mėlyno
Švietė tavo nustebusios akys...
Ką girdėjai šalčio gausme?
Orios vėlės žygiuoja sniege...
Šnara liūdnai tavo sodinti medžiai...
...Sėdi saulėtame kiemelyje
Ir kalbiesi su mirusia motina.
Ar kas girdi tavo balso varpelį?!
Violetinis vėjas,
Melsvas vakaras Šyšos pakrantėje...
 
II
Trimis atodūsiais atsisveikinai
Su gyvenimu.
Skausmas trilinkas nėrė šalin.
Ramiai atsitiesė kūnas,
Tarsi šypsnis perbėgo lūpomis.
Nušvito, išnyko raukšlelės paakiuose.
Ilgam...
Tu visa lengvesnė už vėją
Palaidais sidabriniais plaukais
Vaikštinėsi pylimu, kur virvena Šyša
Ir linguoja auksinės smilgų šluotelės.
Ir jau nieko nebereikės skaičiuoti:
Pinigų, vargelių, darbų, metų.
Savo laiką palikai senam laikrodžiui
Monotoniškai tiksinčiam
Ant kambario sienos.
O mus?
 
III
Ar dar galima prišaukti tylą?
Ar dar galima atnešti meilę?
Ar dar galima nupiešti žodį?
O skausmą pamatyti ar galima?
Kvėpuoja laikas vienodu ritmu,
Skausmą keisdamas džiaugsmu,
Žaizdas dengdamas luobu storiausiu
Ir dulkėmis nuklodamas sielvartą.
Dieve, surankiok mus iš skausmo
Sudužusius į šukes lyg molinukus...
Maldose lyg žydinčių vyšnių šakose,
Kiekvieną pavasarį
Sūpuosis tavo veido atspindžiai,
Mama...