TU PALIKAI...
 
Tu palikai mane, kai mano širdį draskė vėtros,
Suskirdus siela skendo akmeniu gelmėn,
Širmi beržai, nakties apgaubtais lapais, graudžiai verkė,
O mintys skendo išduotų jausmų versmėn.
 
Nebus daugiau tavųjų pėdsakų ant mano kelio,
Niekas manęs namo sugrįžtančios nelauks.
Lyg žvakę vėjas užpūtė rusenusią liepsnelę –
Jau niekas kitas, kaip tu, švelniai nepašauks.
 
Tu išėjai ir niekados atgal nebe sugrįši,
Širdis ir siela slėpsis ilgesio rūke
Ir lauks, kol tavo atvaizdas išnyks tarsi šešėlis,
Ar, laikui bėgant, taps sudužusia šuke.