Atiduok man savo rūpesčius ir skausmą,
atiduoki savo nemigo naktis,
aš, ant tavo šalto slenksčio atsiklaupęs,
būsiu polėkiu nerimstančios širdies.

Tu tikėk, tikėk manim be abejonių,
kai likimas žers po kojomis kliūtis,
kai danguj neliks žvaigždžių, išblės svajonės,
tu vis vien tikėki manimi.

Aš, nematomais sparnais tave pridengęs,
saugosiu nuo vėjo ir audrų,
ant gyvenimo akmens iškalęs vardą, sukuždėsiu:
tavo Angelas esu.