Matau aš vieškelį juodos nakties danguj,
per jį keliaujančias žvaigždes, plunksnuotus debesis,
vasario vėjas glamonėja skruostus ir pečius, -
o gal ne vėjas, bet atklydusi vėlė Gimtadienio.
     Atklydusi vėlė iš praeities gilios
     tuo vieškeliu dangaus lyg ilgesio styga, -
     ką mes atradome ir ką praradome ant šimtmečių ribos...
     o gal ne ilgesys, tik keistas susimąstymas.
Mėnulio pjautuvas viršum pasvirusių šakų,
toks panašus į reginį šventuos paveiksluos,
tegul jis būna aplankytas žvilgsnio mūsų abiejų,
mūs abiejų sielos susikryžiavimo. 
     Ir vėl kaip visuomet plevens šviesa
     aukštoj žvakidėje prieš Tavo veidą,
     surankiojus mintis lyg gęstančias žvaigždes,
     linkėsiu Tau ir vėl kilnaus Gimtadienio. 
Dar viens akimirksnis vėsios nakties
užvers gyvenimiškos knygos šiurkštų lapą, -
vasario snaigės tarsi užgaidos neišsipildžiusios vilties...
o gal ne snaigės, tik žaismingas sapnas.