TYLA
 
Samana ant akmens ir lietutis smagus
Kalbasi tarp savęs stebuklingai.
Dievas kaltas ar aš, pasakyki, kodėl
Mums besikalbant žodžių pristinga?
 
O nesikalbant – tarpus užpildo tyla,
Tartum kalnas atskirdama sielas.
Susijaukia pasaulis, žmogus pajunti,
Kad brangus – dabar tampa nemielas.
 
Kuo ilgiau tyla slėps neištartus žodžius,
Tuo sunkiau juos ištarus suprasim.
Ne likimas – mes patys tylos įžadais,
Negrąžinamai ryšį prarasim.