Debesys sunkūs kaip paukščiai iš švino,
sparnai vėjo nuogina beržo šakas,
kur iškeliauti, kur pasislėpti,
išnykt horizontuos su gervių pulkais. 
     Širdis pasigenda suglumusių topolių,
     raudono jų atspalvio lyg saulės gaisai,
     vienintelio tako tarp pievų rasotų,
     kur žingsniai - ne mano, bet šalto rudens.
Ir tas liūdesys tartum vynas šermukšnių,
užgydęs gyvenimui dvasios žaizdas,
po kojomis lapai kaip akmenys rubino,
pražydę ant žemės graudulinga liepsna.
     Ne man pasisemt išminties iš jų sielvarto,
     tegul pasiliks jis paveiksluos rudens,
     lietingieji debesys ir vėjai be gailesčio
     tolsta, vis tolsta su gervių pulkais. 
Kuo dar pasikliauti, - sapnais ar iliuzija,
žvaigždžių realybe ant Dievo delnų,
susipina dienos į vienumą rudenio,
seniai nulydėto už Laiko ribų.