UŽMIGT NEDUOS
 
Naktis užmigs už tavo namo sienų,
Kaip kad užmiega vasara žieduos.
Kas tau, miela, neleis suvert blakstienų,
Kas tau lyg paryčių užmigt neduos?
 
Rytais braidai tu po rasotą pievą,
Laukai pilni gražių gėlių žiedų,
Stebi – jaunamarte pavirsta ieva,
Klausaisi paukščių skaitomų natų.
 
Tačiau tava širdis kažko nerimsta,
Jai vien tik gamtos grožio per mažai
Ir sielos gilumoj jausmai užgimsta,
Jais savo gležną širdį apkaišai.
 
Kol atsako jausmams šiems nesulauksi,
Tau vasara bus lyg šalta žiema.
Bet tu tikėk, pašauk, tu prisišauksi,
Nustos tave kankinti vienuma.
 
Tada naktis miegos už namo sienų,
O lovoj tu, lyg vasara žieduos,
Jo lūpos tau neleis suvert blakstienų
Ir ligi paryčių užmigt neduos.