Nakties sparnai atneš vėl sutemas į žemę,
ir paukštės plunksna nusileis, lyg pranašas dangaus,
į mano vasarų gėlėtų pasaką,
besidriekiančią ligi debesio vaiskaus.
     Kur pasilikot jūs, vasario baltos snaigės,
     įamžinusios metų pėdsakus gilioj pusny,
     lydėjusios ir nulydėjusios svajas į užjūrių pašvaistes
     atrasti laimės žydinčias viltis.
Vasario baltos snaigės ant žiemužės delno,
lelijų raižiniai šerkšnotuose languos,
ištikimybės žvilgsnis mano žydraspalvio Angelo
užgęsusios dienos palaimintuos vaizduos.
     Aš branginu jus vis labiau, vasario baltos snaigės,
     kai laikas tolinas nuo jūsų užburtos sielos,
     aš branginu jus, lyg sapnų žvaigždėtus deimantus,
     nuo rytmečio iki saulėlydžių rausvos žaros.
Gal susitiksim mes ir vėl po daugel metų
ant šalto vieškelio apsvaigusios žiemos,
tikėję ne mirtim, bet amžinatve meilės
tarp žemės ir nakties dangaus.