Žara išliejo savo taurę vyno
ant vandenų nurimusios bangos,
o čia, ant kranto, - vasarų prisiminimai,
neišmąstyti, priglausti beveidės vienumos. 

Jie plaikstos vakarais po švelnų smėlį,
palikę pėdsakus ant krašto vandenų,
kaip neužgimusios vilties balti šešėliai,
ieškodami paguodos liepsnoje gaisų.

Raudonas vynas ant bangų paviršiaus
jau baigia susilieti su nakties tamsa,
o čia, ant kranto, - vasarų prisiminimai
į širdį beldžiasi beveide vienuma.