Vėl suskamba lapai - varpai žalvariniai vienatvės,
apnuoginti gluosniai - vėjo glėby,
eleginės meilės nuodais nutekėjusioj upėje
dar vis atsispindi lemties aiškiaregė žvaigždė.

Gražus tavo rūbas safrono, jis primena sniegą,
tą pirmąjį sniegą, apdengusį juodąjį kūną nakties,
kai klaidžiojo gruodžio pamišusios akys po mudviejų sielą,
po mudviejų sielą lyg po atolą rimties.

Sakyk neišsakęs, kodėl tiek daug klystkelių laimės
ir abejonių suskaldyto džiaugsmo gelmėj,
rasom apšlakstyta žolė, ant krikštolo laiptų
skardena saulėtekio rytmetinė giesmė.

Tie vieškelių vingiai, tie rudenio vėjų verpetai,
apsunkusios mintys nuo žemiško laiko naštos,
gražus tavo rūbas safrono, jis primena svają,
kai plaikstės gaisai virš nutilusių medžių ribos.

Vėl suskamba lapai - varpai žalvariniai vienatvės,
visatos svarstyklėse - nuosprendis mūsų vilties,
gražus tavo rūbas safrono, jis primena meilę,
tą pirmąją meilę kaip ritmą... gegužio širdies.