Taip, taip, atvežkit baltojo akmens skaldos,
O gal geriau - marmuro baltu  balčiausio –
Tada tos kapinaitės švies balta liepsna
Nelyg žvakutės rudenio tamsoj.
Sustosime visi - gyvieji mohikanai  dinozaurų  gimines,
Pamedituosim, pasimelsime už jų, atgulusiųjų sielas,
Atkimšime gėrimo ugninio butelaitį,
Ir niurus mūs veidai, nuo lapkričio  pašiurpę,
Ims šieptis šioje marmuro pievelėj:    
Nedaug tereikia žmogui suraminti
Ir susirasti uostą - tokį kuklų kuklų atokioj padangtėj,
Toli nuo miesto džiunglių,
Kad išėjęs nepaklystų   vienišumo gatvėj.