Rudens atšiaurus dvelkimas
plaiksto pajuodusį gedulą virš Europos,
virš mano protėvių kapų,
užrakintų istorine amžių išmintim.

Ruduo jiems yra viskas.
Jis atsispindi jų akiduobėse
mėnulio pilnatim, visatos dėsniais
ir skaidrių žvaigždžių šviesa.
Jis apvyniojęs jų kaulus
maro ligomis ir karais,
pražygiavusiais per juos
iš rytų ir vakarų, palikusiais jiems
vien dulkių ir dūmų debesis.

Rudenys yra jų gyvenimo kraujas,
per amžių tėkmę perduotas
į mano rankų gyslas.
Laikau juos ant savo delnų
ligi paskutinio atodūsio.