Kiek daug aš užmiršau akimirksnių brangių,
kiek daug minčių nusinešė vėjuoti rudenys,
aš užmiršau, ką man kalbėjo vakaro lietus,
kokias giesmes rimavo juodasparnės ūkanos,
aš užmiršau tuos metlaikius purienų, dobilų,
paklydėlį takelį per bekraštes sutemas,
tačiau prisimenu, vis dar prisimenu šlamėjimą beržų
tavuos krantuos, gimtoji mano upe.

Kiek daug žvaigždžių nusinešė veržli tėkmė
į paslaptingus tolius, vandenynų glūdumas,
aš užmiršau, kaip žydi žiedlapis gėlės
švelnių neužmirštuolių žydraspalvėj jūroje,
ką su manim kalbėjo aprasojusi žolė,
kai pievas gaubė tamsiaplaukės sutemos,
tačiau prisimenu, vis dar prisimenu girliandas rudenų
tavuos krantuos, gimtoji mano upe.

Ir mūsų širdys - ne iš vario ir akmens,
jausmuos prisiminimų - tavo lengvas nerimas,
jaunatviška svaja srovenančios bangos,
tu manyje - nemirštanti dalis gyvenimo.