Dar bus lietaus ir saulės bus glamonių,
Ir bus žiemos kankinančių speigų,
O prieky lauks ne vien gėlytės klonių-
Išdygs nemeilės smingančių daigų,

Nes ten,už tėviškės,už ryškio horizonto-
Nežinomybės batai girgžda vis kiauri,
Kuriuos taisyti tu veršies ir ryšies,
O kol kas vien ateitį buri,

Kuri be lietsargio ir be šiltos kepurės,
Kuri ir apsnigta,ir amžinai šlapia-
Tik debesys tau prieš akis praskrieja niūrūs-
Nelyg juoda katė,susragiusi kampe.

Bet gal žaizdas tas Lietuvos užgydys
Lietus ir laikas,meilė kaip medus,
Kurio prinešim į namus sulytus.
Ir nieks ramybės  jų daugiau nedrums.

Tada žolė pakils tarsi oazėj-
Tarsi smaragdai molžemių karštų,
Ir daug kitų brangakmenių gal rasim
Tarp pasmerktųjų,nekaltų...