Iš pritvinkusio, švininio dangaus
Tyliai krinta paklydusios snaigės
Jų ramybe žavėtis bandau
Patikėt – sieloje chaosas baigės
 
Nusiminę, sužvarbę beržai
Šnabžda giesmę, maldauja priglausti
Tik viena tik viena tu žinai
Kaip tikėti melu ir nerausti
 
Tiktai tu, mano siela, gali
Sustabdyt geliantį klyksmą krūtinėj
Sušildyt kai šalta širdy
Užliūliuoti niūrioj realybėj
 
Iš tavęs pasisemti galiu
Tvirto noro, brandaus ryžto taurę
Nepaklyst šokant snaigių ritmu
Ir pajust išdavikę apgaulę