Language
Vytautas Stankus
SPÁRTA

kaskart apie trečią nakties mes

stovėdavom kažkur vilniaus gatvėje,

lydavo, jie rinkdavosi, imdavo stumdytis

 

duždavo langai, duždavo kūnai,

lydės asfaltas, ir kraujas – šaligatviu,

pro mus lėkdavo akmenys

 

atvažiuodavo policija, bet nesikišdavo,

greitoji rankiojo kritusius,

tvarstydavo, siūdavo galūnes

 

tinkami kovai kaskart sugrįždavo...

mes stovėdavom šioj mėsmalėj, –

ji prisispausdavo arčiau

 

ir kalbėdavom: apie mažytes žuvis,

apie dūmų siūlą kylantį nuo cigaretės,

apie lapę sniege, apie traukinius

 

apie tai, kad galima orą atspėti

pagal jų dundesį, galima

valtyje suptis, tam pačiam mieste nubusti

 

apie tai, kad galima gerti arbatą

iš vieno puodelio, kvėpuoti po vandeniu,

bet labiausiai kalbėdavom

 

apie mažytes žuvis šiaurės poliuje,

apie sniegą; žiūrėdavom vienas į kitą,

nepraverdavom burnos, ir išaušdavo