Vėjas ir speigas 
klajoja per mane,
lyg per ledo upę,
kompaso rodyklė man primena
Šiaurę,
Tau nereikia užgimti ir mirt
vien tik tam,
kad dvasiškai tobulėtum.
*********   *********   *********
Tu negali paversti žemę dangumi
ir atrakint gyvybės nemirtingą skrynią,
kur upės, ten krantai, ten akmenys pilki,
ant jų - auksinės mantijos saulėlydžio lelijų,
o man nusivylimą kels naktis
ir paukščių takas, žvaigždėmis nulytas,
Tu negali paversti žemę dangumi,
tačiau Tu ją gali priartint prie dievybės.
*********   *********   **********
Nusidėvėję mintys su išsekusiais jausmais,
širdies plakimas monotoniškas,
kaip laikrodžio rodyklių žingsnis,
ir nepasiekiamų galaktikų krantuos - čiurlenimas
gimtų šaltinių,
aš negaliu matyt jų šilko kaspinų, tačiau vaizduotėje
jie man gyvi gyvenimu,
aš negaliu girdėt jų muzikos garsų, tačiau žinau
jie mano vasarų vingiavime,
ir Tu iš ten, iš tų galaktikos krantų,
nesutapatintų su vėjais svetimšaliais,
ir nieko artimesnio už Tave neatrandu,
ir nebeieškau nieko, kas primintų man rudens
alsavimą.
**********   *********   *********