Kartais mano širdis pasiklysta
tarp žemiškos vasaros žiedlapių,
diena iš dienos geriu sentimentus,
lyg svaiginantį vyną, dėkodama Tau
už atsakymus savo tyla,
vienkartė akimirka nežada man laimės vaisiaus,
tik tuščias popieriaus lapas šaukia mane
prisiliest prie jo baltojo delno,
ir aš, susikaupus, rašau atgyvenusius laiškus,
kurie niekada nepasieks gimto slenksčio,
tik Tu vienas žinai,
kaip nesmerkti aukos už gerumą,
aš remiuosi į Tavo rankas ir į Tavąją širdį,
kai manoji priklauso - ne man.
*********   *********   *********
Aš skaitau Tave lyg knygą,
sieloj dažniausiai - naktys be sapnų,
beveik kiekvieną rytą
verčiu mintis atnešt man ant padėklo tai,
kas buvo įrašyta pokalbiuos
pažįstamų ir nepažįstamų veidų,
aš svetimėju sau,
o Tau lieku tokia pati ištikimybe,
erdvė tarp sienų slegia mano širdį tuštuma,
ir aš bandau užpildyt ją senais daiktais,
kurie nepajėgia pritapt prie mano norų,
jie, kaip ir aš, pilni istorijų, aš jų klausausi naktimis,
kuomet ateina aplankyti juos
žmonių šešėliai, išreikšdami man gilią padėką už tai,
kad priglaudžiau jų daiktus savoje pastogėj,
ir aš stebiuos šia santūria draugyste,
taip viskas paprasta aplink, man niekad nepritruks
akimirkos laisvos skaityt Tave lyg knygą.
*********   *********   *********