Prabėgo metai - šaipas mano laikas:
Šviesa tai šviečia, tai blanksta,
Ir draikos po kojom voratinkliai,
Kai vasaros miršta drugiai.

Ateis, nušvis dar žmogui laikas,
Kai kris galbūt vergų  stabai,
Ir žmonija, žiauri be saiko,
Paskambins rytmečio varpais,
Kad šį pasaulį - kūdikėlį -
Apgaubtume  visi delnais,
Kol dar  jis šypso,  rankas kelia
Į saulę motiną švelniai,
Kol iš kalnų, dangoraižių ir lūšnų
Nebyra  žemėn pelenai.