Diena užgęso, nusinešusi sunkias mintis,
o vakarai rudens ilgi ir niūrūs,
šio nuolankaus gyvenimo susvetimėjusioj širdy
vis tebeieško atilsio jausmų svajingos upės.
Ant lango stiklo - lapkričio skaidri rasa
tarytum ašara, iškritusi iš mėnesienos vyzdžio,
prisiminimuose - obels apnuoginta šaka
ir liūdnas atsisveikinimas gervių klyksmo.
Tau nežinot, kiek kartų, kaip dažnai
aš sugrįžtu atgal į meilės karalystę,
kur tamsios naktys ir lietaus šalti lašai
maitina sielą užburta sapnų ramybe.
Prisiminimuos sutalpinti žodžiai ir vaizdai,
neišklausyti debesų preliudai,
matau tave virš palmedžių, saulėlydžio gaisuos,
nepasikeitusį per laiko nuvilnijusį kilnumą.
Ant lango stiklo - lapkričio skaidri rasa
tarytum ašara, iškritusi iš mėnesienos vyzdžio,
mintis sunkias nusinešė su savimi diena,
tik liko ant pavargusių delnų likimo žymės.
Commenting expired for this item.
No comments