Netiesa, kad šis žemiškas sapnas
užsibaigs vos atmerkus akis...

Aš žvelgiu į dangaus nekaltybę
ir girdžiu, kaip aukštai erdvėje
sklando laisve alsuojantis vėjas,
aš seku jo takus ir galvoju:
kas paduos tau indą šalto vandens,
kas atvers tau duris,
kas malšins tavo sopulį,
kai rankas kausto nuovargiu
pilkas ruduo,
ir šalna migdo žiedlapius rožių?

Aš esu tik viešnia, neprašyta viešnia,
šį sekmadienį tavo pastogėj.