Aš nesvajoju apie rytojaus akimirkas,
svajos apsunkina dangų ir mano mintis,
viskas nuplauks tolumon lyg skaudus praradimas,
jūros bangom nuvingiuos lengvaburė viltis,
liks tik pakrantėje užmiršto žiedlapio ašaros,
menančios ilgesį blėstančioms vasaroms.

Rožių širdy - dykuma ryškiaspalvio pasaulio,
gerianti meilės ir keršto aistringus nuodus,
vargiai aš geisčiau dalintis su juo savo laime,
jeigu ta laimė atklystų į mano namus.

Aš nesvajoju apie rytojaus akimirkas,
svajos apsunkina dangų ir mano mintis,
aš nesvajoju apie dienovidžio saulę,
svajos - tai žydros plaštakės mėnesienos ugny.