BENAMIO SKUNDAS
 
Esu bedarbis, maža to – benamis,
Šlaistausi tarsi vėjas tarp kiemų,
Manęs nebaido rudenio peizažas –
Praleidau šalty dešimtis naktų.
 
Vadint bedarbiu – tikrumoj netiktų,
Koks aš bedarbis – net verslą turiu:
Konteineriuose ieškau brangenybių
Arba stiklinių butelių tuščių.
 
Be to, ten ponai sandėliuoja maistą.
Gal nevadins manęs vagim, jeigu
Jį rekvizuoju, deduosi į maišą
Ar vietoje suvalgyti skubu.
 
Neliko šviesos prošvaisčių aplinkui,
Gyventi žemėj tapo atgrasu.
Gal peilį po kaklu? Nuo tilto šokti?
Pragerti smegenys, vis dar baisu.
 
Sunki dalia – benamio duoną valgyt,
Nors mes sau sakom: alkis – ne gėda.
Taip kartais norisi įlyst į kampą,
Užmigt ir nepabusti niekada.