Yra dienų,
kurios sukelia mūsų sielai
euforinę būseną,
tačiau valandoms slenkant
laimė išsisklaido tarytum mėnesiena,
paliesta debesio.

Pasiekę kalno viršūnę,
mes negalime visam laikui
pasilikt joje, nes karts nuo karto
turime nusileist žemyn
ir paklusti slėnių užgaidoms.

Stenkimės įmint pėdas
į žemę taip, kad kelionė tarp slėnio
ir viršukalnio
bet kuriuo atveju mums būtų
lengvai pasiekiama.

(lot. Gyvenimo aprašas)*