EISIU JOS KELIU...
 
Dangumi lekia vasaros paukščiai
Į saulėtus ir šiltus kraštus.
Jie išskrenda į tolius žiemoti –
Jei nežus, vėl sugrįš į namus.
 
Aš nesiruošiu skristi ar bėgti,
Man nereikia šalių svetimų.
Taip, čia saulė mažai žiemą šviečia,
Bet ji šviečia virš mano namų.
 
Man nereikia Seišelių oazių
Ar Viduržiemio jūros bangų.
Gelsvą smėlį ir vandenį tyrą
Aš savoje Tėvynėj turiu.
 
Javo varpa, čionai subrandinta,
Man brangesnė už auksą svetur,
O gamtos neapsakomas grožis...
Kur dar tokį surasiu kitur?
 
Teko svečias šalis aplankyti –
Ten gražu, sutvarkyti kiemai,
Bet išvykus, tenai pasilikti,
Ir sakyt, kad tai mano namai,
 
Gali tik bukaprotis ar vergas,
Nesvarbu – pinigų ar garbės.
Jam Tėvynė – rašytinė frazė,
Ją nupirks ar parduos, jei reikės.
 
Dangumi lekia vasaros paukščiai,
Kviečia skrist, atsakau – negaliu.
Nepaliksiu savosios Tėvynės,
Eisiu aš jos išmintu keliu.