Miegok, naktie - juodoji rože sutemų,
tegul sapnai išsaugos paslaptis svajų
ir tavo tylą, kai nurims lietaus giesmė
ant užkerėtų vasarų skaidrios žolės.

Geidžiu aš,
kad bučiuotumei mane
pražydusios Aušrinės dangiška liepsna,
kad apkabintumei,
lyg Angelas Gyvenimo Vilties,
atklydęs vieškeliais iš ten,
kur nebėra mirties.
Ar aš žinau,
ar tu žinai, ką mums suteiks diena?
Rytojus - mano Viešpaties
žaizdotuose delnuos,
gal jis atvers mums randus,
gal nuves tenais,
kur spindi magija kalnuos
sidabro žiburiai.

Miegok, naktie - juodoji rože sutemų,
laisva virš laisvės jūroje banguojančių žvaigždžių,
geidžiu aš, kad bučiuotumei mane
pražydusios Aušrinės dangiška liepsna.