apnuogintos platumos pečių, 
liemens pabalę fjordai. 
vasari, kiek lieka mūs pačių? 
alpingos alpės darda. 

žaizdringi verčias pelenai, 
lava užgriozdina žalumą. 
laukinis šokdamas 'plink pavydžiai 
išderina ritualo gamą. 

lietaus nekviestos dulkės 
atgula neuronų pažeme. 
pamiršo visa ji, šnabžda iki kulkšnies 
įbridus į tiesos gaivumo pelkę. 

'eitis tolumose batus suplėšė, 
nebeseka, pamiršo žemėlapių vingius. 
šio mielo akyse kometom groja 
reljefai, kuriuos ateinanti Ranka dar siūs. 

dabar plaukų tornadai jau atgulė miegui, 
tačiau jokia stichija nenuneš šventos kalvos. 
juk meldžiamės harmonijai it stabui - 
tektoninis šniokštimas ir tylą pažabos.