GIEDROS FONTANAS

Išaušusi šviesi diena nuskaidrino dangaus mėlį.
Aukso siūlų nunertame lauke stovėjau.
Staiga, kai laukiau jos, horizonte debesys tirštėjo,
O lengvo brizo paliesta medžių lapija tirtėjo.

Augančių debesų lavina saulę užliejo.
Dangus aptemo - apie lietų jis įspėjo.
Nuo lauko pakraščio figūra vis artėjo,
Auksiniai jos plaukai brizo pagauti virpėjo.

Neužmiršau tos nuostabios dienos,
Kai susiglaudę lietaus ritmą girdėjom,
Jo lašai lyg ašaros skruostais mūs riedėjo.
Ir visa tai į giedros fontano srovę susiliejo.