Žemiškas kūnas - Viešpaties atvaizdas gyvenimo veidrody,
aplinkui save besisukantis melsvas gaublys,
vasarų lūpomis išsakytos kasdieniškos paslaptys
smaragdinei bangai ir horizontų bekraštėms migloms. 

Mirtis sugrąžina į buitį elegines valandas,
neleidžia užpildyti sielą vien vienuma,
kai proza ir lyrika - du mano akimirksnio prieštaringi pasauliai
per ilgesį gimsta pačia nuostabiausia giesme. 

Jeigu gali, nusileisk į rankas 
ugniaspalvės žvaigždės pasiklydusiu nerimu,
aš įvertinsiu viską, kas liko
iš mūsų išvaikščioto senkelio dulkių pilkų,
lemtys lėmė savaip tavo užslėpto skausmo ištryškusią ašarą,
išskridai, - atminty pasiliko žydėti birželio balti jazminai.

Aš ilgiuosi tavęs ir naktų, tų naktų, kurios tęsiasi amžius,
naktų, išsupuotų lopšinėmis šalto rudens,
kuomet šmėkla-lietus plauna dulkes nuo vasarų lango,
kai neklaužada vėjas meilės sparnais apkabina mane. 

Ir dabar, ant visatos vaivorykščių - mano sapno dalelės,
lyg širdies atsivėrusios krešantys kraujo lašai,
vėjas plukdo tave ir mane per padangių nerimstančius debesis,
o prie senojo šulinio vis dar tebežydi nužydėję balti jazminai.