raganų medžioklei imti ginklai iš grimzdančių kapinynų šiandien
jau nebekelia jokių sentimentų jau nebegliaudo žmogaus įnorio
atimti gyvybę idant apsisaugotų nuo sveiką protą raitančio klaustuko
raudonose triušio akyse pasruvusiose viršlaikiu žinojimu
erdvine baime įsižiebia rėksminga besisukanti švyturio akis
rodanti kelią tik į sinesteziją srūvančia nebūties tarpupirščiais
kurie sugriebia jo kaklą ir suka prieš tuometinę rodyklę
kaulai kremzlės kraujagyslės palikti vienišoj jurtoj
už pelenais vėjy besiplaikstančios širmos pradingsta
mirusį kojotą naujam gyvenimui prikelianti senė
viskas kas verčia kalnus susimesti būrin
šnabždėtis tarpusavy apie žemės branduolio temperatūrą
galiausiai išnyksta driežui įslinkus į upės burną ir
žmogui peržengus už kito žmogaus kvapo slypintį pavojų
valantį rytines traiškanas bet primenantį apie visa siurbiančią atskirtį
smaragdinis sukutis sustoja ir krenta ten kur
žinantys burtažodžius parimę stebi absurdą pakilę vos
kelias pėdas virš abstrakcijos
Commenting expired for this item.
No comments