raganų medžioklei imti ginklai iš grimzdančių kapinynų šiandien 
jau nebekelia jokių sentimentų jau nebegliaudo žmogaus įnorio 
atimti gyvybę idant apsisaugotų nuo sveiką protą raitančio klaustuko 
raudonose triušio akyse pasruvusiose viršlaikiu žinojimu 
erdvine baime įsižiebia rėksminga besisukanti švyturio akis 
rodanti kelią tik į sinesteziją srūvančia nebūties tarpupirščiais 
kurie sugriebia jo kaklą ir suka prieš tuometinę rodyklę 
kaulai kremzlės kraujagyslės palikti vienišoj jurtoj 
už pelenais vėjy besiplaikstančios širmos pradingsta 
mirusį kojotą naujam gyvenimui prikelianti senė 
viskas kas verčia kalnus susimesti būrin 
šnabždėtis tarpusavy apie žemės branduolio temperatūrą 
galiausiai išnyksta driežui įslinkus į upės burną ir 
žmogui peržengus už kito žmogaus kvapo slypintį pavojų 
valantį rytines traiškanas bet primenantį apie visa siurbiančią atskirtį 
smaragdinis sukutis sustoja ir krenta ten kur 
žinantys burtažodžius parimę stebi absurdą pakilę vos 
kelias pėdas virš abstrakcijos