Palmedis, paklusnus
nakties tarnas,
linkčioja kiekvienai žemės
sielai
ant kiekvienos padangių
žvaigždės,
dievai gurkšnoja vyną
iš aukštų taurių,
besididžiuodami harmonija
tarp dvasinių ir fizinių
pasaulių,
mintys sklando
po tirštąją erdvę,
ieškodamos savojo Dievo,
kuris niekuomet neišdrįs
nusileisti
į planetos išvargusį glėbį,
sielos kalba tyla,
mums nelemta klausytis
jų balso,
ir taip gera, taip gera, taip gera
tobulėt
per šios žemės kančias.