Žvelgiu iš nūdienos langų
į veidą vasaros,
jos žvilgsnyje - išblukę nuotraukos
lietaus,
pilkoj erdvėj pilkai pražydę debesys
susikerta ant audeklo dangaus.

Susikerta lyg kryžiai užmiršti
atsakymai
iš gerumu apsvaigusios žvaigždžių
širdies,
kada diena priklauso nuo vėlyvo
vakaro,
naktis - nuo rytmečio aušros. 

Ir skandinu save jausmų
ugniavietėj,
pražilę samanos šilojų apleistų,
neaplankytos pušys, kur susikerta
ruduo ir vasara
virš mano protėvių kapų.

Skirtingi lūkesčiai,
skirtingi vėjai beldžias
į būsto langus ilgesio sparnais,
tiktai prisiminimuose - nepasikeitęs
laikas,
nepasikeitę debesys ir rudenų
sapnai.