Vėl iš savęs aš į Tave einu, 
Ir žodžių jau nereikia mums tuščių, 
Nes vasaros garsai apsupę mus,
Pavergia sielas, širdis ir jausmus.

Aš iš savęs Tau kibirkštį nešu
Pasidabruotu mėnesio lašu.
Išgerk, mielasis, akys praregės       
Ir Tau, ir Tau lašu širdis virpės.

Nors pavėluotai šiuos žodžius rašau
Tu pasistenk būt ištikimas sau.
Ir labirintuose jausmų – neklysk, –
Už tai apkaltins ir nuteis širdis.

Nereikia pasitikti – kelias sutrumpės. –
Bus vakaras ir rytas be nakties.
Neliks jungties trapių, šiltų minčių,
O jausmuose – dvejonių, paslapčių.

Nepriartėk per daug arti, prašau!
Kaip kvepia žemuogės jau pamiršau.
Avietės delnuose, sakai pušų –
Kaitros nualintus kvapus nešu!