ĮSIMYLĖTI...
 
Buvo pilkas miestas dulkėmis nusėtas,
Žalumynų vietoj – asfaltas išlietas,
Teršaluose skendo gatvių labirintai,
Apsiblausę švietė pakelės žibintai.
 
Bet pakito viskas, kai nubudo  meilė,
Meilė pirmutinė, ta saldi, kaip seilė.
Širdies vėtros vėjai teršalus išblaškė,
O žibintas degė, lyg kaštonų žvakė.
 
Troleibuso stulpas gėlėmis pražydo,
Žiogai parke grojo lig ankstyvo ryto,
Nuo pilko asfalto kilo pievų rūkas,
Pakeles nusėjo žaliasis žemčiūgas.
 
Net lietingą dieną saulė širdy švietė,
Spinduliais, lyg rankom, sielos stygas lietė.
Kad viskas taip vyktų – nereikia norėti,
Maža pasvajoti – reik įsimylėti.