IŠSISKYRIMAS
 
Išsikvėpė vėjas. Aplink nutilo.
Prigesęs žibintas švietė blankiaí.
Juodi šešėliai nustojo judėti -
Po medžių lapais užmigo giliai.
 
Ilgai stovėjome klevo paunksnėj.
Tu tylėjai aš nieko neklausiau.
Tamsoj tavo akys - šalčiu spindėjo,
Šaltu dušu manas akis prausė.
 
Supratau, baigėsi pasakų metas.
Jausmai gražūs - pradingo kaip dūmas.
Smuiko styga truko tavo krūtinėj,
Griuvo mudviejų statomas rūmas.
 
Nors buvo dienos, sunku jas užmiršti,
Kai pynėme mūsų bendras svajas,
Kai naktys rodėsi nelemtai trumpos,
Kai klausėme paukščių ryto giesmes.
 
Nieko neliko. Jau viskas pražuvo.
Akys mergaitės šiuosyk nemeluos.
Tiltai sugriuvo, krantai atsiskyrė,
Greitai, gal kitą, šios akys vilios.
 
Tiltai sugriuvo..., o gal jų nebuvo...
Tiktai miražas smėlio dykumoj...