Jei meilė neregiu paverčia,
Tai aš jau neregys esu:
Tiesiu rankas sušilt į delčią,
Klausaus ne vėjo – debesų.                               

Ir jei iš meilės daug pavydo
Užplūsta sielą nejučia,                         
Širdis išalksta – jos negydo
Erškėčio uogų arbata.   

Ir dienos tampa tokios ilgos                                     
Lyg ištąsyti marškiniai,
Naktim danguj monetos žvilga –                       
Nusidėvėjusiais kraštais.                         

Ir aš lyg balzganas mėnulis
Sau pasišviesti tiek galiu                   
Kiek leidžia suadytos siūlės
Svajonių, norų ir sapnų.