Mano akys sugeria mėlyną dangų,
o vaizduotėj - barokinių katedrų arkos,
suokia lakštingalos ir ošia vargonai,
ant grindinio - tūkstančiai metų.
Jeigu gailestis būtų gailesnis už ašarą,
aš ilgėčiaus paklydusio vasaros spindulio,
savo žingsnių ir užmiršto protėvio kapo
tarp pilkų debesų ar žaliuojančių girių.
Nespėliosiu, ką slepia piliakalnių dulkės,
jų papėdėje ilsisi liepų žydėjimas,
toks geltonas, tarytum nulietas iš vaško,
dūzgia bitės ir sklando drugelių mirgėjimas.
Pelenai, kaip ir skersvėjai, - pasiklydę vienatvėj,
gatvėj nukaukši aidas vėlyvo praeivio,
viskas grimzda į sutemas, man sapnuotųsi saulė,
jeigu gailestis būtų gailesnis už ašarą.
Commenting expired for this item.
No comments