Ir vėl prisimenu saulėlydžius
svaigaus birželio,
tą laimės žiedlapį gilios nakties,
kai Joninių laužai 
liepsnoja, dega,
kai sklando pasakos
žydrais drugiais. 
     Tuomet budėjau šalimais lyg Angelas,
     norėjau būt akimirka tavos būties,
     pasidalinti su tavim žvaigždėm
     svaigaus birželio ir išsvajota laime
     Joninių nakties.
Išdyla pėdsakai minčių
ant mėnesienos tako,
tik sidabrinės rasos, jų migla
nubarsto pievas ir dangaus
sparnuotus debesis,
dabina plaukus pelenų spalva.
     Laužai liepsnoja ir liepsnos lig ryto,
     pažadindami paukštės giesmę iš rimties,
     ir vėl budėčiau prie tavęs,
     jeigu naktis sugrįžtų, sugrįžtų pasakos
     žydrais drugiais.