Ir tiek mažai tereikia iki laimės,
kada pavasaris įsiveržia širdin,
kada žiedų girliandos tarp dangaus ir žemės
dabinasi svajonėm ir naujom viltim.

Atgimk drauge su jom, duris atverki,
į savo būstą po nykios žiemos
ir leisk sparnams nerimastingo vėjo
pažert ramybę vakaro tyloj.

Prikelk mintis švelniais prisiminimais,
uždegęs sielą polėkių ugnim,
juk tiek mažai tereikia iki laimės,
kada pavasaris įsiveržia širdin.