Kalėdos baigėsi. Ant stalo gęsta žvakės,
diena seniai užgęso vakaruos,
prašau Tavęs, - pratęsk mintis šių metų,
beblėstančias akimirksnių gaisuos.

Per pratęsimą Tavo sutiksiu Naujuosius,
nesitikėdama iš Jų nei skausmo, nei vilčių,
atkelk vartus į savo Sielą,
lyg į amžinatvės uostą, primink man,
kuo buvau ir kuo turėjau būt.

Leisk pamąstyt apie šios žemiškos kelionės
prasmę, nepasiektas viršukalnes svajų,
svajonėmis kaip rožėmis nuklotą taką,
vingiuojantį nuo mano slenksčio
link žvaigždžių.

O ten, aukštai, - gyvenimo pradžia bekraštė
ir tobulumas tobulas mirties,
prašau Tavęs, - leisk nebijoti jos skausmingo
pabučiavimo, leisk nebijot ugningų lūpų
vienišo rudens.

Kalėdos baigėsi. Ant stalo gęsta žvakės,
ir mėnesiena išskleidžia sparnus žydrių sapnų,
leisk padėkot Tau, Viešpatie, už mano
žingsnių aidą, už viską, kas jau buvo
ir turėjo būt.